- šventuolis
- šventuõlis, -ė smob. (2) Š 1. LL92 pamaldus, griežtai besilaikantis bažnyčios reikalavimų žmogus: Šventuolių žemėje nėra sp. Nesu šventuõlis NdŽ. Dedasi šventuoliù DŽ1. Tai šventuolė̃lis: kad teip dabar numirtų, su kūnu ir su dūšia į dangų nueitų (iron.) Srv. Mūsų dukrelė tikra šventuoliùkė NdŽ. ^ Ir šventuolėlio nagai į save riesti LTR. 2. LL20,53, BŽ507, DŽ, NdŽ menk. šventeiva, davatka. 3. Rtr, KŽ šventasis: Užtekdavę jam paimti dažų, drėbti ant audeklo, ir jau turėdavai šventuolio akį, ranką ar drabužį LTII410.
Dictionary of the Lithuanian Language.